2004 Nr. 2 (4). Numerio turinys

Žemaičių prakalbinti medžiai

1897 m. kultūros veikėjas Povilas Višinskis rašė: ,,Kieme kryžius - tikėjimo simbolis ir žemaičių pamaldumo ženklas. Dėl to turbūt Žemaitija ir vadinama šventa… Be to, medinių kryžių pristatyta visur, prie kelių ir takų, laukuose ir miškuose. Praeidamas pro kiekvieną kryžių, žemaitis nusiima kepurę, persižegnoja ir sukalba trumputę maldelę. Be kryžių prie kelių visur galima pamatyti koplytėlių - mažučių pastačiukų, kur pridėta šventųjų atvaizdų, paveikslų ir statulų, pristatyta žvakių ir veidrodžių, nukabinėtos jos kaspinais ir karoliais“.

Talentingi meistrai kūrė šiuos nuostabius įvairios architektūrinės formos, subtilios meninės išraiškos paminklus. Tai buvo puošni ir graži mažoji architektūra, glaudžiai susijusi su liaudies skulptūra. Dauguma paminklų - tai lyg nedidelės medinių skulptūrų galerijos, originaliai pabrėžiančios glaudžią plastinės dailės ir architektūros sintezę.

Rankos pačios pasirenka

Medis neilgaamžis - daugelis senųjų paminklų sunyko. Žemaitijos medžio meistrai tęsia senąsias tradicijas. Žemaitijos nacionaliniame parke gyvena ir kuria menininkai Regina ir Justinas Jonušai, Antanas Vaškys, Gediminas ir Leonardas Černiauskai, Kazys Striaupa ir Vytas Jaugėla. Kiekvienas žmogus savaip mato pasaulį. Kiekvienas kūrėjas jį dar atspindi kitaip, pasikliaudamas vidine intuicija ir talentu. Žemaičių kūrėjai perteikia žemaitišką būdą, kuris atrodo rūstus, atšiaurus, valstietiškai šiurkštus, pastovus, išsaugojęs gilumines savo tautos tradicijas. Medžio pažinimas, lengva kūrėjo ir medžio sąlyčio dermė liudija didelę meistrystę. Koks meistro kūrėjo santykis su medžiu? Kiekvieno vis kitoks, individualus.

Regina Jonušienė džiaugiasi, kad išdrįso prakalbinti medį: "Dėdėlis maluonoms, ka pradiejau dėrbtė so medio; padrožėnieji, gali padietė - ons nesopyks. Vo paveikslą pradedi, ta reek nuors posė nudažytė. Medis pasabniau, ėr tėik." Tautodailininkės mylimiausias medis - liepelė. Ji minkšta, švelni. Skulptūrą iš liepos lengva drožti. Regina sako, kad liepelę reikia glostyti, o iš ąžuolo, kai nudroži, nereikia nė trinti. Liepa dažyti pasiduoda, o ąžuolas ir nedažytas gražus. Drožėja prisiminė, kad seniau jomarkuose meistrai turėdavo didžiulius "taronkius" dažytų medinių gyvūnėlių (avinėlių, paukštelių, katinėlių ir kt.), nedažytų skulptūrų nieks nepardavinėjo. Tautodailininkė yra skaptavusi skulptūras ne tik iš liepos, bet ir iš drebulės (dekoratyvines prieverpstes), ąžuolo. R. Jonušienė sako: "Kartaas ėr nemėslėji: paveizi i medė gabala, ė kaap rašytė paraša, kas ėšes…"

Justinas Jonušas nedideles skulptūras dažniausiai drožia iš liepos, monumentalius darbus - iš ąžuolo, Užgavėnių kaukes - iš drebulės (ne koks medis - sproginėja, raitosi), suvenyrus - iš beržo, įvairias skulptūras - iš "juodojo" ąžuolo, iš klevų, atkakšnės (ožekšnio) gražūs ir geri šaukštai išeina. Meistras mano, kad liepa, augusi tankumyne, yra pati geriausia: ir baltesnė, ir minkštesnė, ir be jokių pranarų. Saulėje augusi gali būti sukta, skeldėti, raitytis. Lauko ąžuolas irgi kietesnis už miške augusį. Juodalksnis patvaresnis už baltalksnį. Baltalksnis minkštesnis už liepą ir kirmija. Nors garsus žemaičių dievdirbys S. Riauba yra skaptavęs ne vieną skulptūrą iš šio medžio, drožė ir iš beržo rauplės. Medį drožybai reikia mokėti ir paruošti: "juodą" ąžuolą, ištrauktą iš pelkės ar vandens, apdėti šiaudais, padėti perpučiamoj vietoj, kad džiūtų pamažu ir neskeldėtų, o liepos galus užklijuoti popieriumi ar medžiaga, pakišti po stogu. Koks medis tautodailininkui J. Jonušui arčiau "dūšios"? Tas, kuris kreivai nuaugźs, iš kurio gali keistesnį darbą padaryti: iš išpuvusių liepos lentų išėjo drakonas; iš nuskilusio liepos gabalo daug negalvodamas išdrožė Kristų, nešantį kryžių; sirgdamas, gulėdamas lovoje, iš mažų alksnio, liepos šakaliukų sunarstė fantastišką kauką.

Kazys Striaupa pradėjo drožti prieš gerą dešimtmetį, išėjęs į pensiją. Iš pradžių skaptavo iš bet kokio pasitaikiusio medžio: beržo, gluosnio, tuopos, dabar - dažniausiai iš liepos, ąžuolo; išmėgino ir kietą kriaušės medį - išdrožė vos pakeliamą įspūdingą Mariją Maloningąją (kitos nebedrožtų - per sunku).

Gediminui Černiauskui pats "skaniausias" medis - kadagys: kvepia, duoda energijos. Keturis kartus pelkėse, paežerėje skendo, ieškodamas tinkamo kadagio. Drožybai ima tik nudžiūvusius; parneštą iš miško kadagį keturis metus dar laiko daržinėje. Gediminas sako, kad droždamas skulptūrą "kadugį turi išlaižyti, nučiuožti…" Tautodailininkas yra išskaptavźs Rūpintojėlį iš lazdyno. Lazdynas kaltą "užčiulpia"; jei kaltą neatsargiai pasuksi, tuoj nuluš. Ąžuolas meistrui - lengvas medis; yra išdrožźs ne vieną monumentalią skulptūrą iš jo.

Leonardas Černiauskas sako, kad iš medžio skaptuoja pripuolamai, daugiau tapo. Pirmuosius mažus "mirmikiukus" drožė iš liepos, padėkliukus iš maumedžio, pakabukus raktams - iš obels, bandė iš akacijos, alyvos (labai graži spalva - vaivorykšte žiba). Dideles skulptūras mėgsta drožti iš drėgno ąžuolo - minkštas, lengvai modeliuojasi; sunku - iš sausuolio ąžuolo.

Vytas Jaugėla taip pat mėgsta skaptuoti iš ąžuolo: "Ka užvuoži so kujetio, ta bėnt junti…". Patinka rakinėti skulptūras iš beržo (plastiškas); liepa - pati geriausia, savotiška - ieva, švelnus - alksnis, kietas - uosis.

Menininkas Antanas Vaškys sako, kad lietuviai sugeba sujungti medį, skulptūrą ir architektūrą. Pats ne tik medį drožia, bet ir akmenį tašo. Antanas mano, kad drožyba iš ąžuolo - tai aliejinė tapyba, iš liepos - akvarelė. Liepa skulptoriui - per minkštas medis, skaptuoja daug didelių darbų iš ąžuolo. Skulptūras dažnai ir nudažo: "Liepa - baltas medis, faktūra ne visada atsiskleidžia, prašosi dažo; monumentalias skulptūras ne tapyti, o dažyti reikia. Lietuvos klimatas reikalauja dažymo: dažniausiai apsiniaukusios ir pilkos dienos, o nudažytas darbas šviečia. "A. Vaškys yra drožęs iš beržo rauplės (nuo senovės meistrai iš stipraus, neskilaus, sergančio beržo darė amžinus spragilus, "šliegas" (medinius kūjus), "tekinių bušes" (ratų ašis), tekindavo tabokines); drožė ir iš juodalksnio (neblogas, bet diržlus medis), trapaus baltalksnio, stipraus ožekšnio, spalvingos vaismedžių medienos. Juodalksnis ir liepa turi gerą savybę - "nekimgraužoja", tik, jei gaus drėgmės, įsimes puvinys.

Menininkas iš Palangos Albertas Žulkus sako: "Mes, žemaičiai, turim seniausią ir turtingiausią liaudies kultūrą. Joje tiek visko pilna, iš jos tiek gali semtis... Kiekvienas darbuose pamatys žemaičio dvasią."

Žurnalas "BALTIJOS MIŠKAI IR MEDIENA"

Naujausias numeris

Archyvas

Redakcija

Vyr. redaktorius: V. Valiušaitis
Vivulskio g. 10A, 03221 Vilnius
Tel. 8-5-2650930, 2650931
El. paštas: info@bmm.lt

Žurnalą galite įsigyti arba užsiprenumeruoti redakcijoje.